Show Info

© 2018 Meda Norbutaite

Projects

www.menasbestogo.lt

2021

_________________________________________________________________________________________

International Art Exhibition NordArt 2021

https://www.nordart.de

___________________________________________________________________________________

Group exhibition „Hedonizmas.lt“ / Grupinė paroda „Hedonizmas.lt“

2021

(dalyviai: M. Norbutaitė, S. Teitelbaumas, A. Vozbinas, R. Bliuj, J. Augustaitytė, J. Puidokaitė, D. Rusys. Kurat. L. Chvičija), „Godo“ galerija, Vilnius

Grupinė tapybos paroda “HEDONIZMAS.LT”

___________________________________________________________________________________

Art book “HOME IS…” of Julia Borissova

2020

Here you can see works of this artist:
https://www.patreon.com/borissova

Among other artists in the book are the works of Meda Norbutaitė

___________________________________________________________________________________

ZABOLIS ART PRIZE 2021

Meda Norbutaitė – Finalist of Zabolis Art Prize 2021

https://art.zabolis.com

___________________________________________________________________________________

ART VILNIUS ’20

Presentation of art book of  Meda Norbutaitė / Albumo pristatymas Lietuvos dailininkų sąjungos leidyklos „artseria“ stende

The album is available for purchase / Albumą galima įsigyti:    https://www.artkiosk.net/product-page/monografija-albumas-meda-norbutaitė

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

_____________________________________________________________

8 World Samogitian Art Exhibition / 8 PASAULIO ŽEMAIČIŲ DAILĖS PARODA

2020

Meda Norbutaitė –  winner of special prize

Samogitian Ar Museum / Žemaičių dailės muziejus

https://www.zdm.lt/naujienos-naujienu-archyvas/n8-osios-pasaulio-zemaiciu-dailes-parodos-laureatai-is-arti1/

https://drive.google.com/file/d/1NqUTIMfvnZfU_Lz6nP6f0YxwbFGoMRdc/view

https://www.zdm.lt/8-oji-pasaulio-zemaiciu-dailes-paroda/

___________________________________________________________________________________

Plein air of Druskininkai „Eglė“ sanatorium / Jubiliejinis Druskininkų „Eglės” sanatorijos pleneras

2020 m. rugpjūčio 10 – 22 dienomis vyko 10-asis pleneras, kuriame dalyvavo Valentinas Antanavičius, Romualdas Balinskas, Rimas Zigmas Bičiūnas, Jonas Daniliauskas, Ričardas Filistovičius, Bronius Gražys, Vaidotas Janulis, Dalia Kasčiūnaitė, Meda Norbutaitė, Mindaugas Skudutis. Taip pat prisi-jungė du latvių dailininkai – Agnija Germane iš Rygos ir Maris Čačka iš Daugpilio. Plenero koordinatorius – šiaulietis dailininkas Vaidas Janulis.

http://www.ldsajunga.lt/Dailerastis-86

su Ričardu Šileika. Foto: Andrius Mosiejus

___________________________________________________________________________________

Solo exhibition „Change“ and presentation of art book of  Meda Norbutaitė / 

AUTORINĖ PARODA „KITIMAS“ ir Medos Norbutaitės  kūrybos albumo pristatymas

2020 06 03-07 15

https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/2000111648/kulturos-diena-aktoriu-atlyginimai-uztenka-pragyventi-bet-norisi-pagyventi?jwsource=fb&fbclid=IwAR254GqPEW8IgN4EDGUo9senZJXz1KpbLYvC9MKg4p6fSU8A1zvgy0huQMA

https://literaturairmenas.lt/mediateka/medos-norbutaites-kitimas

https://www.delfi.lt/kultura/naujienos/medos-norbutaites-tapybos-paroda-kitimas-keiciantis-zmogaus-kunui-keiciasi-jo-santykis-su-pasauliu-ir-savimi.d?id=84379249

In her new painting exhibition Meda Norbutaitė explores the concept of inner and outer changes, while depicting various body images closely related with the definition of time. The series of paintings presents different cycles of human life, looking into psychological states, reflecting questions about existence, acceptance, and inner freedom.
The ever-changing human body is portrayed in the works, as well as its relationship with the world and itself. By using contrasts, symbols and textures, the altering human experience is discussed. Through a baby‘s image the formation of personal relationships with the world and society is revealed; a teenager’s body and its infantile states represent hints of lust, while the folds of aging body – layers of experiences and habits. A doll, a shoe, a school desk, a paper ship, a head of a pig, the red, blue, grey colours – are the symbols that help to convey certain human states in a certain time.
The author reveals: “I‘m interested in a body: both as a matter that has forms, texture, colours, and emotions; and as a vessel, in which the thoughts and feelings are born and accumulated. A body collects it all in itself and reflects it in one way or another. It all is formed by time, in which the body is evolving. Through senses, experiences are accumulated, and through them the attitudes and behaviours are formed.
The body changes its form constantly, but in its essence it is formless. Its inner space is what is most important for understanding oneself. Through body we perceive the time and existence, but it’s not who we are.
Psychological time is a constant worry of the mind about the past and the future. Seeing oneself as a body is based on measuring one’s self-esteem by the bodily attributes. Eliminating time from the consciousness opens up opportunities for the soul nurturing practices. Being present allows to feel the joy of the moment, inner liberation. It is only then the changing form is perceived as a form of the necessity of being. The beyond of a form emerges. It is who we are.
Non-resistance can be a condition of power. It helps the consciousness to liberate itself from the prison of form. Resisting the reality of form engages a fight with time, anxiety and fear. Acceptance opens up the depth and quality of life.”

During the opening reception, was presented a new book about the artist, joined by its editor Dr Antanas Andrijauskas. In both a stylish and solid book, art world professionals discuss the artist’s work, and their texts are followed by more than 100 images of Meda Norbutaitė’s work.

The exhibition is supported by Lithuanian Culture Ministry, Lithuanian Council for Culture and Lithuanian Artists’ Association.

Atidarymo metu vyko naujojo menininkės kūrybos albumo pristatymas, dalyvavo jo sudarytojas ir mokslinis redaktorius prof. habil. dr. Antanas Andrijauskas. Stilingoje ir kartu solidžioje knygoje meno lauko profesionalai apžvelgia dailininkės kūrybą, o tekstai palydimi daugiau nei 100 Medos Norbutaitės kūrinių reprodukcijų (leidėjas – Dailininkų sąjungos leidykla „Artseria“). Naujausioje tapybos parodoje „Kitimas“ autorė domisi žmogaus išorinio bei vidinio kismo procesais, reflektuojamais per įvairius kūno vaizdinius, tampriai susijusius su laiko sąvoka. Paveikslų serijoje pristatomi skirtingi žmogaus vystymosi ciklai, gilinamasi į psichologines būsenas, apmąstomi esamybės, susitaikymo, vidinės laisvės klausimai.
Kūriniuose vaizduojamas besikeičiantis žmogaus kūnas, jo santykis su pasauliu ir savimi. Naudojant kontrastus, simbolius ir tekstūras, kalbama apie kintančius žmogaus išgyvenimus. Per kūdikio kūną atskleidžiamas sociumo, asmens ryšio su pasauliu formavimasis; per paaugliško kūno infantilias būsenas – geidulių užuominos; senstančio kūno klostėse – patirčių ir įpročių sluoksniai. Lėlė, batas, mokyklos suolas, popierinis laivelis, kiaulės galva, raudona, mėlyna, pilka spalva – tai simboliai, kurie padeda perteikti žmogaus būvius tam tikrame jo amžiuje, nurodo į bendrąsias prasmes.
Autorė atskleidžia: „Mane domina kūnas: tiek kaip materija, turinti formas, faktūras, spalvas, nuotaikas, tiek kaip talpa, kurioje gimsta ir kaupiasi mintys, jausenos – kūnas kaupia jas savyje ir vienaip ar kitaip atspindi. Visa tai formuoja laikas, kuriame kūnas vystosi. Per pojūčius, išgyvenimus kaupiasi patirtys, per jas formuojasi požiūris ir elgsena.
Kūnas keičia savo pavidalus, tačiau savo esme jis yra beformis. Vidinė erdvė jame yra tai, kas svarbiausia savasties suvokimui. Kūnu suvokiame laiką, buvimą, bet tai nesame mes.
Psichologinis laikas – tai nuolatinis proto nerimas dėl praeities ir ateities. Savęs suvokimas, susitapatinant su kūnu, grindžiamas savivertę matuojant per kūno pavidalo ypatybes. Pašalinus laiką iš sąmonės, atsiveria galimybė dvasios ugdymo praktikai. Būtis su esamybe leidžia pajusti akimirkos džiaugsmą, vidinį išsilaisvinimą. Tuomet ir kintantis pavidalas priimamas kaip esamybės būtinybės forma. Ir iškyla tai, kas yra anapus jo (pavidalo). Tai yra tai, kas esame. Nesipriešinimas gali būti galios sąlyga. Ji padeda sąmonei išsilaisvinti iš įkalinimo pavidale. Nepriimant pavidalo tikroviškumo, įsitraukiama į kovą su laiku, su nerimu ir baimėmis. Susitaikymas atveria gyvenimui gelmę ir kokybę.

Parodą iš dalies remia LR Kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos dailininkų sąjunga.

___________________________________________________________________________________

www.menasbestogo.lt

2020

 

___________________________________________________________________________________

„VILNIAUS TAPYBA 2019“

2020 01 10 02 07- Alytaus kultūros centras,  (kuratoriai: Evaldas Grinius, Linas Liandzbergis, Meda Norbutaitė)

https://dzukijostv.lt/index.php/dzukijos-tv/zinios/v/1045-zinios-2020-01-14

https://alytus.lt/lt/naujienos/alytuje-vilniaus-tapyba-2019

___________________________________________________________________________________

ONDATE / WAVES – PRIMA TAPPA: Officina15

2019

 

132 p.

___________________________________________________________________________________

Exhibition of paintings Document TAPYBOS PARODA  „DOKUMENTAS“

2019 sausio mėn. 3–23 d. Vilniaus rotušė

A document is a piece of information that is recorded by a certain system of signs on any material medium and can be transmitted in space and time. Its meaning and purpose are the most significant. While interpreting the concept of a document in an artistic language, a picture may also be a document, because it contains information. At the exhibition, the painters express their views on political, economic, historical or other events that they consider important. The informative content of these “documents” consists of messages, opinions and feelings transferred by the artists. An artist is an important representative of society and culture, whose expressions of thinking and seeing reflect the state of their own and their surroundings, and whose mission is to welcome contemplation, help to recognise and perceive the world around us, and notice its paths and errors.

Curators:  Meda Norbutaitė, Linas Liandzbergis

 

Dokumentas – tai materialioje laikmenoje tam tikra ženklų sistema užfiksuota informacija, kuri gali būti perduodama erdvėje ir laike. Svarbiausia – jo reikšmė ir paskirtis. Interpretuojant dokumento sąvoką menine kalba, paveikslas taip pat gali būti dokumentas, nes talpina savyje informaciją. Parodoje menininkai tapybos darbais pareiškia savo požiūrį į politinius, ekonominius, istorinius ar kitokio pobūdžio, jų manymu, svarbius įvykius. Šių „dokumentų“ informacinį turinį sudaro menininkų perduodamos žinutės ar išsakytos nuomonės, pajautimai. Menininkas yra svarbus visuomenės kultūros atstovas, kurio mąstymo ir matymo išraiškos formos reflektuoja tiek jo paties, tiek jį supančios aplinkos nuotaikas; kurio misija yra kviesti apmąstymams, padėti atpažinti ir suvokti mus supantį pasaulį, matyti jo kelius ir klystkelius.

Dalyviai: Algimantas Černiauskas, Evaldas Jansas, Aistė Kirvelytė, Linas Liandzbergis, Meda Norbutaitė, Vidas Poškus, Auris Radzevičius, Arūnė Tornau, Dainius Trumpis, Marta Vosyliūtė

Kuratoriai: Meda Norbutaitė, Linas Liandzbergis

 

https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/1013712237/linija-spalva-forma

https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/1013710126/kulturos-diena

https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/1013710220/kulturos-savaite-2019-01-12-09-05

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2019-01-19-dokumentas-tai-x-apie-paroda-rotuseje/173927

http://pilotas.lt/2019/01/03/ kultura/paveikslas-kaip- dokumentas-tapybos-paroda- vilniaus-rotuseje/

___________________________________________________________________________________

„LAA 100-Year Collection 2018″/ „LDS 100-MEČIO KOLEKCIJA 2018“

2018 10 24  – 2018 11 11, Taras Shevchenko National Museum, Kiev, Ukraine,

Panevėžio dailės galerija

 

Kijevas 2018_100mecio koleekcija

http://www.ldsajunga.lt/NAUJIENOS-1635

http://lithuanianculture.lt/kijeve-pristatoma-jungtine-paroda-lds-100-mecio-kolekcijos-2018/

http://lrkm.lrv.lt/lt/naujienos/kijeve-pristatoma-jungtine-lds-100-mecio-kolekcijos-2018-paroda

https://www.urm.lt/default/lt/naujienos/kijeve-pristatoma-jungtine-lietuvos-dailininku-sajungos-100-mecio-kolekcijos-paroda-

http://ua.mfa.lt/ua/lt/naujienos/kijeve-pristatoma-jungtine-lietuvos-dailininku-sajungos-100-mecio-kolekcijos-paroda–1

Exhibition „Eyeshot of Lithuanian Art“


LITHUANIAN ARTIST MEDA NORBUTAITE. EXHIBITION „IMPLICATIONS“ / Bыстава літоўскай мастачкі Меды Норбутайтэ «Iмплiкацыi», 

2018 10 19-11 19, DK gallery, Minsk, http://www.artdk.by

https://by.mfa.lt/by/lt/naujienos/tapytojos-medos-norbutaites-darbai-suzavejo-baltarusijos-ziurovus

http://www.aif.by/timefree/afisha/adkryccyo_vystavy_medy_norbutayte_implikacyi_adbudzecca_19_kastrychn_ka?fbclid=IwAR0RzX41ldgMFuduOeJRsM6IbsinhQh5ii1FqD0DN_DWcykP4M09peBSJ8o

https://afisha.relax.by/expo/10840283-implikacyi/minsk/#content

http://consulate-sejny.mfa.lt/ default/lt/naujienos/minske- atidaryta-medos-norbutaites- tapybos-darbu-paroda


Culture and business event „Siauliai Nights“ / Kultūros ir verslo renginys „Šiaulių naktys“

2018

https://www.lrytas.lt/kultura/meno-pulsas/2018/08/21/news/-siauliu-naktys-kviecia-stebeti-menininku-kurybines-dirbtuves-ir-internete-7320500/

https://www.etaplius.lt/ siauliu-naktys-2018-renginiu- programa
http://www.naktys.lt/2018/SN_ programa_2018.pdf
https://miestonaujienos.lt/ meninio-projekto-kilowac- darbai-pasieke-socialines- istaigas/


„ART MINSK“ 2018

„Art Minsk“ pirmąjame meno festivalyje išskirtinis dėmesys Lietuvos menininkams

https://by.mfa.lt/by/lt/naujienos/tarptautiniame-meno-festivalyje-minskelietuviu-menininku-darbai

https://ltlife.lt/kultura/art- minsk-pirmajame-meno- festivalyje-isskirtinis- demesys-lietuvos-menininkams/

http://artbelarus.by/en/projects/29.html


Solo exhibition „Implications“ / AUTORINĖ PARODA „IMPLIKACIJOS“

2017

http://literaturairmenas.lt/2018-01-26-nr-3648/4453-daile/6775-salomeja-jastrumskyte-ziurkejimas-saldymeciu

„A RHIZOMIC MASTER-KEY“

Salomėja  Jastrumskytė

Meda Norbutaitė’s painting can inspire multimedia texts and they would become independent entities, not just satellites of colourful matter. I have been looking for a key to the work of this artist for a long time yet, and not somewhere, but in a huge bundle of other keys, and they all fit perfectly. In my mind I still have the idea of Ernest Gellner about interpreting artworks – he claims they are decoded, decyphered and pecked in other sorts of ways without their authors’ having any idea of their hidden meanings. The allure of deconstruction has sagged down a bit, so I think that the non-existing, i.e. decomposed into elements author could be successfully replaced with the ‘anticipating’ author, in other words, the creating person (a person, not a mere individuum) who cannot be separated from his own emanations. Intuition as a method of thought had been victoriously discussed by Henri Bergson at the beginning of the 20th century, until he was himself pressed down under the sunset of ideas like the metaphysical cheese. Yet ideas have the inclination to wait, linger, mature slowly and return finally after having floated inertly like gauge devices at the surface of water pools. Thus, whatever strategy I would adopt for interpreting Meda’s works, it will obviously work, because the metaphor of the ‘anticipating author’ I have dropped a few lines ago may be something more substantial than just a verbal gesture. Donald Kuspit has said that an art critic is an artist as well. But that heavy bundle of keys like an awkward master-key does not give me the power to filch gracefully and elegantly from the cupboards of the semantic realms, leaving just empty shelves after. Finally I had to face the fact that the multitude, the rhizome is actually there, that they are not just dreams of Gilles Deleuze’s philosophical phantasmagories. That is why in my texts about Meda’s work I am begining to see two layers – that of reservation and that of action.

1. A leap of one image. About a decade ago wandering in the streets of Paris I came across a strange little shop. I could use the tired word of faded glamour boutique, which means a small shop of female accessories, but it was a shop of poison! That little boutique of rat poison and other relics of the noble Medieval culture of poisoning would not actually be a surprise in the mosaics of the French pettiness, detectable by smell among fromageries, chocolateries and other types of use of the live organics, if it wasn’t for its window. A huge continuous window, uncovered by a curtain or a decoration untouched for ages (for the sake of preserving the tradition) – the sophistication of the decor was more directly manifest than a most daring metaphor. The window was decorated with rats. Stretched out like anamorphoses, the bristle ridged animal bodies on vertical strings or squeezed into traps dangled along the window. The macabric decor represented the subtle ingenuity of the poison.

When one year ago I walked into Meda’s studio, the easel was occupied with a well-worked in landscape of tarts on a table. The tactilic sweetness was brimming over the relief strokes, and on the melted plane of the tablecloth loomed barely visible siluettes of rats, transparent like smoke, like predatory souls of grotesque. “Sweet Time. Rat time” – the author announced the title of the painting (which later changed into Shadows of the Sweet Time, (2016)). The romantic psychoanalysis of the ‘80s, take James Hillman, joined metaphor and reality into one stream of fantasy creation ability. Yet Meda’s inclination towards socially poetical metaphors reveals her instinctive nostalgia for opposites emanating from one another.

I will not embark on the visual analysis of the rat image – rats are abundant in the dungeons of Victor Hugo’s Les Miserables and in any central heating pipeline of Vilnius. Caught and elegantly stretched a la parisien before the eyes of  the passersby they allow to experience a tremendous social nausea, that does not compare with meeting the sterile and local object of Julia Kristeva or the erotic and cosy informelle of Georges Bataille. If this picture were the vantage point for beginning a tour of Meda’s exhibition, the bright coloured extravagance and effect would fade away, and the grotesque enthropic conditions would crawl out from beyond. It is common knowledge that the Versailles did not have the sewage system until the second half of the 20th century; the problems have remained, in fact. Or the sight of a Venice embankment on a cool night, the stones immersed in the water of the bay, and the rats emerging from beyond the stones and running up the stomp of a luxurious yacth decorated in coats of arms… Just like that…

And poison (oh, very much like aesthetics) protects beauty and wealth much better than guns, while nausea opens up at the very moment when the symbols are removed like the eye-blinds. Meda’s painting Nobody (2017) begins the same talk of the carefully protected boundary between affect and enthropy. The same is meant by the organics of The Captain of Passions (2017). The crows in The Little Cage (2016) turn into stuffed rats of the poison shop window; the plucked, as if burned, dirty birds hop, staining gold and silk. The Golden Calf (2016) lies cut next to a rotting carcass. (Did not the carcass painted by Van Dyck get rotten before he finished it, like Chaim Soutine’s meat of bull that he was painting disintegrated and caused socially aesthetic trouble in a Paris villa?). Has the smell of disintegration and mumification already set in in the powder of “rat aesthetics”, the green-bluish powder that transmutes the red pulsating blood into stagnant blue (Blue Blood, (2016)? If paintings could have smell, if they were painted with scent, like the Italian futurist Carlo Cara wished in his manifesto of 1913, the royal colours of Meda’s paintings would spread aromas we tend to shelter ourselves from with fences, other scents and poison, ignoring the fact that the negation of smell produces smell, and finally the rosettes of the stained glass breathe out the smell of obelisks…

The body, life and ruby make up Meda’s triada, which travels from one painting to the next, unwinding in a serpantine of la danse macabre, in parts of a skeleton (Fragments, 2017) like a flashy end swaying on the lever, dressed extravagantly like in ancient Spanish photographs of living people posing together with the dead. The rat ouverture allows to choose seeing the finale in any symbol of Meda’s picture collection. The end is a variable, a light and portable border mark. In Meda’s paintings excess and end sound in unison and smell of the Tanacetum vulgare plant, used since the times of Ancient Egypt until the 19th century modern Europe for burying and embalmment.

2. Nostalgia of vertigo. The feeling of nostalgia is fundamental in almost all of the Western culture – it is not a turning back, aesthetic orthodoxy or apology of the Golden ages. Andrej Tarkovsky’s legendary film of the same title is full of pernicious nostalgia, equally as the popcultural Sunset saga of the American writer Stephenie Meyer. Because nostalgia is an invisible vertigo of existence, a tunnel under the sedentary humanism, trespassing of the wall after having turned into a rat or into stagnant glossy water. Metaphysical nostalgiaism.

Nostalgia swells and falls, it is powdery and multiple, yet uniting all in similarity to itself. In Meda’s paintings, it does not matter what their narrative is, looms the throat-rushing hunger of nostalgia. Such nostalgia, similarly to Martin Heidegger’s Angst (fear), is devoid of objects and cannot be exhausted by object, it hangs under existences like a void of the rift. The objects of Meda’s pictures, some of them already smelling of enthropy’s aromas, are friable surfaces of sabi glow, others, such as wine and precious stones, are not affected by time and change, and become spasmodic segments of nostalgia.

The colour creating and colour liberating painting in Western art has been swayed on the desire to move out into other realities. Whether that makes two directions of painting, or two aspects of the same, is difficult to say. When the world became overabundant in colour and all other stimulators of the senses, the painting became the liberator of colour; abstractionism, abstract expressionism, painting of the colour field and hundreds of other styles meant a real foggy nostalgiaism for the power of colour, when it was coming out of objects in the same way it was coming out of pictures, crossing them through and involving the cyclons of the Beyond. In Meda’s paintings the two streams of this strange painting existence confront each other, the border of their glow is often ironic, because open and objectified colours strike into multimeaningful ontological metaphors, when the native colours of certain objects are transferred onto other objects.

3. Nimbuses of shapes. We recognize the images, but the neighbouring images begin to push one another, throw different light or deform. Heidegger in Being and Time noted the strange upside-down relation between space and sculpture – the latter does not occupy the space, but space inhabits it. Do we regard attentively the spaces between things, realms of space, where all the possible beings are possible? The shapes of Meda’s pictures open up those spaces between things very clearly – in everyday, in its representations. Where the contour of an object is finished, a semantic tension begins – and the human imagination begins to create ghosts, surrealism, fears, as if the spaces between things would be ways for the assurance of the reality to fade out. This condition of assurance running out like liquid is exactly what can be spotted in Meda’s paintings. It is not some simulated fear, but a torn skin of assurance, showing the accidentality of everything. The spaces between things are like nimbuses of nothingness around them, and Meda is painting those nimbuses of emptiness and vanity with the extravagance of a Byzantine palette.

About author. Salomėja  JASTRUMSKYTĖ – dr., employee of Lithuanian Culture Research Institute, member of American Synesthesia Association (ASA), member of Lithuanian Artists’Association; academic interests: synesthesia, aesthetics and philosophy of art, Lithuanian culture and art, cultural studies, comparative research of culture and art, visual culture.

***

„ŽIURKĖJIMAS SALDYMEČIU“ 

Salomėja Jastrumskytė

Prieš gerą dešimtmetį klajodama Pary­žiaus gatvelėmis aptikau ganėtinai keistą krautuvėlę. Galėčiau įvardijimui suteikti blukaus žavesio pavargusiu nušepusiu žodeliu boutique, betgi tai buvo… nuodų parduotuvė. Toji žiurk­nuodžių ir visokių kitokių kilnios viduramžių nuodijimo kultūros reliktų boutique lyg ir nebūtų stebinusi prancūziško smulkmeniškumo mozaikose tarp uosle randamų fromageries, šokoladinių ir šiaip vienarūšių gyvosios organikos vartojimo apologetikų, jei ne jos vitrina. Didelis vientisas langas, neuždengtas nei užuolaida, nei dešimtmečiais nekeičiamu (saugant bet kokią tradiciją) dekoru, kurio įmantrumas buvo akivaizdesnis už akiplėšiškiausią metaforą. Langas – išdabintas žiurkėmis. Ištemptos lyg anamorfozės, pašiurpusios ir pasišiaušusios iškamšos suvertos ant vertikaliai svyrančių virvučių, kitos kabėjo įspraustos į spąstus ir sūpavosi kartu su jais. Makabriškas dekoras reprezentavo subtilų nuodų įmantrumą.

Kai prieš metus įėjau į Medos Norbutaitės studiją, ant mol­berto stovėjo gerokai įtapytas pyragaičių ant stalo peizažas. Taktilinis saldumas vertėsi iš reljefinių potėpių, o apsalusioje staltiesės plokštumoje šmėsčiojo perregimi it dūmai žiurkių siluetai, grobikiškos grotesko sielos. „Saldymetis. Žiurkėjimas“, – pasakė autorė drobės pavadinimą, kuris 2017 12 19–2018 01 20 „Arkos“ galerijoje veikusioje M. Norbutaitės tapybos parodoje „Implikacijos“ buvo jau kiek pakitęs („Saldymečio šešėliai“), o pyragaičių ir žiurkių pagausėję. 8 dešimtmečio romantinė psichoanalizė, kad ir su Williamu Hillmanu, metaforą ir tikrovę jungė į vieną nedalomą fantazijos kuriamosios gebos srautą, o Medos polinkis į socialines-poetines metaforas alsuoja instinktyvia nostalgija vienai iš kitos besiritančioms priešybėms.

Nesileisiu į vizualinę „žiurkės vaizdo“ analizę, kaip antai jos knibžda Victoro Hugo „Vargdienių“ požemiuose ir bet kurioje šiluminėje Vilniaus trasoje. Išgaudytos, elegantiškai ištemptos à la parisien praeivių akivaizdoje jos leidžia susitikti su milžinišku socialiniu šleikštuliu, o ne vien tik su steriliu ir lokaliu Julios Kristevos abjektu ar erotišku ir jaukiu Georges’o Bataille informelle. Susidurti su kasdieniu visokius mastelius į gumulą suimančiu šleikštuliu, sudedant saldžiausiąjį ir šlykščiausiąjį vienon įprastumo ir kasdienos įsikūrimo būklėn, anot suomių filosofo ir esteto Arto Haa­palos. Jei būtent nuo šio paveikslo atsispyrus pradėčiau klajoti po Medos parodą, išnyktų ryškiaspalvis puošnumas ir efektas. Versalio rūmai juk irgi neturėjo kanalizacijos iki pat XX a. antros pusės, o ir dabar ten keb­lu. Venecijos krantinėje sėdint nakties vėsoje ant akmeninių įlankos vandenin nyrančių blokų, iš po jų išlindusios stambios žiurkės pasileidžia prabangios jachtos, išpuoštos herbais, trapu aukštyn… Nuodai griežčiau nei ginklai gina ir saugo grožį bei prabangą, o šleikštulys žioji vos nuėmus simbolius lyg akidangčius.

Tada Medos paveikslas „Niekas“ lygiai taip pat pradeda byloti apie tą kruopščiai saugomą entropijos ir afekto ribą. Apie tą patį kalba „Aistrų kapitono“ organika. „Narvelio“ varnos virsta į išpreparuotas vitrinos žiurkes – apipešiotos, lyg apdegintos, nešvarios paukštės tipena teršdamos auksą ir šilką. „Aukso veršis“ paskerstas tįso per porą akimirkų nuo pūvančios skerdienos (ar A. van Dycko paveikslų skerdiena tapoma spėjo nesugesti? Antai Chaimo Sutino tapyta jaučio mėsa suiro ir pridarė socialiai estetinių bėdų Paryžiaus viloje). Ar irimo ir mumifikacijos kvapas jau glūdi žalsvai mėlynuose milteliuose ir toje „žiurkinės estetikos“ pudroje, transmutuojančiuose judantį raudoną kraują į stovintį mėlyną („Mėlynas kraujas“)? Jei paveikslai galėtų kvepėti, jei jie galėtų būti nutapyti kvapu, kaip svajojo italų futuristas Carlo Carrà 1913-ųjų manifeste, iš už Medos paveikslų karališkų spalvų turėtų lįsti aromatai, kuriems statome užtvaras daiktais, kitais kvapais ir nuodais, nepaisydami, kad kvapo neigimas kildina kvapą, ir galiausiai vitražų rozetėse padvelkia obeliskais…

Kūnas, gyvybė ir rubinas – Medos triada, pereinanti iš paveikslo į paveikslą, vyniojasi la dance macabre serpantinu, ant skeleto dalies lyg ant sverto besisupanti blizganti baigtis („Frag­mentai“), prabangiai išpuošta lyg senovinės ispaniškos gyvųjų, pozuojančių su mirusiais-gyvaisiais-mirusiais, fotografijos. Žiurkių uvertiūra leidžia pasirinkti finale bet kuriame Medos paveikslų kolekcijos simbolyje. Baigmė yra kintamas dydis, lengvas ir kilnojamas riboženklis. Medos paveiksluose perteklius ir baigtis suskamba unisonu ir pakvimpa Tanacetum vulgare žolynu, nuo senovės Egipto laikų iki XIX a. moderniosios Europos naudotu laidoti ir balzamuoti.

 

Antropomorfiškos M. Norbutaitės „Implikacijos“ – Bernardinai.lt

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2018-01-10-antropomorfiskos-m-norbutaites-implikacijos/167744 5/5

„ANTROPOMORFIŠKOS M. NORBUTAITĖS „IMPLIKACIJOS““

Austėja Mikuckytė-Mateikienė

Iki sausio 19 dienos galerijoje „Arka“ vyksta personalinė menininkės ir pedagogės Medos Norbutaitės tapybos paroda „Implikacijos“. Ekspozicijoje pristatoma pastarųjų dvejų metų autorės kūryba. Paveikslais neperkrauta paroda užčiuopia ir perteikia esmines dailininkės tapybos formaliąsias ir turinio ypatybes.

M. Norbutaitė yra susiformavusi lengvai atpažįstamą, su kitų autorių kūryba nesupainiojamą braižą. Autorės tapybą sunku apibūdinti įprastais dailėtyros terminais, dailės kryptimis, žanrais. Todėl, norint pažinti šios unikalios autorės savitumą, patartina pamatyti jos paveikslus gyvai. O imantis vaizdinius požymius verbalizuoti prireikia naujadarų, sudurtinių žodžių, išplėstinių paaiškinimų.

Visuomenės pulsas

M. Norbutaitei tolygiai svarbi ir formalioji, ir prasminė paveikslo idėja. Pirmuoju paveikslo impulsu gali tapti pamatyta neįprasta, grakšti, estetiška, įdomi reginio forma, pakišanti ir užslėptąsias vaizdinio prasmes, reikšmines galimybes. Kitais atvejais replika, komentaras, pastaba ieško ir atranda savo pavidalą, lukštą, apvalkalą. Kad ir kokia tvarka vyktų kūrybinis procesas, pasiektas rezultatas visada bus toks pat – tvirtai suręsta estetinės ir paslėptosios minties darna, vienovė, harmonija.

Kokias žinias siunčia šios autorės paveikslai? Juose kalbama apie kertines žmogaus būties ir buities tiesas. Tačiau čia nerasime didaktinės gaidelės, žvilgsnio iš aukšto, dogmatiškumo. Autorė laikosi principinės nuostatos, kad menininkas turi būti tam tikras visuomenės pulso indikatorius. Aktualijas sekanti skvarbi akis, nebijanti ir asmeniškumo, atvirumo, subjektyvumo. Todėl M. Norbutaitės kūryboje socialinė kritika yra labiau šalutinis komentavimo produktas, o ne strateginis kūrybos tikslas.

Aptakios metaforos

Tad autorės paveiksluose susiduriame su labai speci šku laikiškumu. Simbolių, metaforų unikalumas leidžia prabilti apie šiandieną, dabartį, išvengiant laikinų pavidalų. Pavyzdžiui – į jos drobes neįsiveržia naujųjų technologijų produktai, tačiau tam tikri skaitmeninimo padariniai įvaizdinami. Tačiau reikia nepamiršti, kad autorė vengia tiesmuko iliustratyvumo. Nors ir atpažįstamos, bet aptakios, lanksčios metaforos leidžia žiūrovui tyrinėti paveikslą ilgai ir nenuobodžiai, atrandant vis naujų interpretacinių galimybių.

Pati autorė vengia vaizdinę informaciją versti žodžiais. Jos kompozicijos yra tarsi galimų analizės vektorių sankaupa. M. Norbutaitė skatina žiūrovą savo paveiksluose ieškoti jam aktualių idėjų. Pati autorė neturi vieno konkretaus atsakymo, ką viena ar kita kompozicija turėtų komunikuoti. Pirminė idėja apsilipdo naratyvų įvairove. Vienas jų, bendriausias, panoraminis, ištraukiamas į pirmą planą – t. y. poetiškai sukristalizuojamas į pavadinimą. Pavadinimo formulavimas – dar vienas, atskiras, autonomiškas ir svarbus kūrybos etapas. Toks kontempliacinis paveikslo plėtojimo procesas tarsi reversu atsikartoja žiūrovo akivaizdoje.

Nepatogi tiesa

Stebiu paveikslą „Mėlynas kraujas II“. Aristokratiška kiaulaitė kalba apie kilmės ir elgesio neatitikimą. Staiga pokalbis pasisuka miesčioniškumo tematikos link. Mintis veja mintį. Apie ką kalbama iš tikrųjų? Apie viską paminėtą, neminėtą ir dar daugiau. Taigi M. Norbutaitės darbai pasižymi išskirtine dinamika. Judesio aspektą suteikia ir pati tapysena. Išsišovęs reljefas leidžia akims kone ziškai keliauti paveikslo paviršiumi. Žvilgsnis kopinėja po pastoziškus dažų ir akrilinės pastos kalnus, veržiasi per lesiruočių sluoksnius gilyn, nuvarva objektų paviršiais. Tad medžiagiškumas – svarbus M. Norbutaitės kūrybos momentas.

Autorei svarbi meistrystė, tačiau net ir lavinant techninius įgūdžius dėmesys koncentruojamas į raiškos priemonių metaforinę prasmę. Spalva M. Norbutaitei svarbi kaip simbolinį ir emocinį krūvį turintis paveikslo kūrybinis elementas. Autorei rūpi kompozicinė sandara, tačiau ji jaučia vidinį poreikį nepatogiai nukirsti, fragmentuoti objektus ir subjektus. Tai – ir nepatogios tiesos vizualinė išraiška, ir paveikslo idėjinio atvirumo įkūnijimas. Už paveikslo krašto driekiasi beribės interpretacijos galimybės. Vienintelė gairė – kalba sukasi apie žmogų, jo santykius, įvairias jo gyvenimo sferas.

Bekūniai žmonės

Apie žmogų prabylama kone paradoksaliai. Vengiant bet kokio suasmeninto žmogaus atvaizdo. Šioje parodoje tarsi apibendrinami visi M. Norbutaitės kūrybiniai ieškojimai. Chronologiškai kitę žmogaus reprezentavimo motyvai netikėtai įsiveržia ir į dabartinę autorės kūrybą. Dar Šiaulių universiteto Menų fakultete, kurdama magistro baigiamąjį darbą, autorė žmogų aptiko antropomor škuose senų daiktų pavidaluose. Ir šioje parodoje matome kompozicijų, kuriose ir pats daiktas atrodo kaip gyvas, ir yra gyvosios (ir būtinai žmogiškosios) būtybės simbolis.

Drabužių spintoje kabo „Draugelių“ uniformos. Visi kostiumai atrodo it
bekūniai žmonės. Vaizduotė automatiškai pripaišo po drabužiais nesančias kūno dalis. Į priekį atkišta reikli ranka, nerūpestingas švilpavimas, rankas ilsinant kišenėse, santūri šoninių draugelių

laikysena. Krūtinės nukabinėtos ordinais ir medaliais. Vadinamajame švogerių krašte postai, prizai ir kitokia gerovė dažnai dalijama ne pagal nuopelnus, bet pagal pažintis. Tokiu principu paremta struktūra „tvirta“ kaip apibrizgusios rankovės, persišviečiantys medžiagos plotai.

Gyvenimo medis

Drabužio kaip žmogaus atstovo temą pratęsia paveikslas „Kaliošai“. Čia labai savitai ir asmeniškai interpretuojama gyvenimo kelio frazeologija. Skirtingų batų sankaupa tarsi perteikia skirtingų gyvenimo kelių santraukas. Sunkus klampojimas per negandas joms atspariais kaliošais. Elegantiškas caksėjimas gyvenimo menėmis aukštakulnėmis ilgaaulėmis kurpaitėmis. Batų masė nejučia susiformuoja į šaknis, kamieną – gyvenimo medžio aliuziją. Ryškios akrilinės pastos gijos primena gyvybę simbolizuojančias kraujagysles ir tarsi rezonuoja su batraiščių formomis. Potėpių audinyje paslėptos ir autorės amžiną atilsį tėvelio šlepetės, prisigėrusios prisiminimų apie jį.
Paveiksle „Tarpininkų vynas“ dvasininkijos luomas perteikiamas sakralinių ritualų atributais – taurių pavidalais. Čia nėra šventvagiškumo, religijos kritikos ar jos tiesų neigimo, kvestionavimo. Taip autorė re ektuoja pastebėtą kai kurių kunigų formalumą, retsykiais pasitaikančias so stines Dievo tarnų apraiškas. Kritišką santykį su tokiomis ydomis akcentuoja taurės kaip Šventojo Gralio simbolio

multiplikavimas. Tokiu būdu šventas atributas desakralizuojamas ir kuria paprasto pobūvio įspūdį. Taurės inkrustuotos rubinais. Šiuo atveju raginama susimąstyti ir apie krikščionybės istoriją, pažymėtą meilės prabangai nuodėme.

Barokiškas potėpis

Apskritai apie prabangos troškimo tuštybę kalba ir kitas religinių motyvų inspiruotas paveikslas „Aukso veršis“. Žaizdotas, kraujo rubinais nusėtas ir iškankintas gyvulio kūnas užsimena apie pražūtingus kovos dėl gardesnio kąsnelio padarinius. Gyvūnų, gyvulių, žvėrių simbolika – naujausio autorės kūrybinio etapo dalis. Dėl barokinių vaizduojamų interjerų detalių ir netgi barokiškai puošnaus bei įmantraus potėpio M. Norbutaitės darbai atrodo prašmatniai, prabangiai. Tačiau tinkama grotesko dozė su eruoja – čia nesigėrima turtais, čia peikiamas jų aukštinimas ir ieškoma dvasinių vertybių šaltinių.
Štai ir paveiksle „Narvelis“ užkabinama ši tema. Blizgučių paviliotos šarkos blaškosi erdvioje, bet klaustrofobiškoje menėje. Iškreipta, dusinanti, ant galvos virstanti perspektyva perspėja apie tuštybės spąstus, materialinių gėrybių nykumą. Rubinai, simbolizuojantys aistrą ir meilę, čia atstovauja meilei turtams, lydimai vienatvės, artimo žmogaus ilgesio. Čia šarkos yra tarsi vadinamųjų barakudų pakaitalas.

Rubinų simbolika

M. Norbutaitės paveikslų prasminiuose kloduose sklandanti materialinių turtų tuštybės, laikinumo tema ir natiurmortų alegoriškumas sąlyginai sieja ją su vanitas tradicija. Tačiau šis dailės žanras, atsiradęs baroko epochoje, rėmėsi klišiniais žvakės, knygos ir kaukolės simboliais. Vanitas natiurmortuose, kitaip nei M. Norbutaitės atveju, nebuvo ieškoma unikalių minčių, nevengta banalumo, nesiekta simbolių panardinti į naujus kontekstus. Turtų tuštybės tematiką įžvelgiu ir M. Norbutaitės paveiksle „Niekas“. Rubinai supilami į klozetą ir paleidžiami sūkuriuoti bedugnės link. Šįkart galbūt kalbama ir apie žmonių tarpusavio santykius, jausmus. Apie gniuždančią nelaimingą meilę be atsako.

Rubinai kaip meilės ir aistros simbolis nusagstė autorės kūrybą dar prieš gyvūnijos etapą. Panašių rubinų galime aptikti ir kai kuriuose Šarūno Saukos paveiksluose (pvz., „Triušis“). Formaliai ir net prasmės atžvilgiu šių autorių rubinai susiję. Š. Sauka rubiną naudoja kaip kraujo, žaizdos simbolį. M. Narbutaitei rubinas yra įvairiausių meilės rūšių koncentratas. Viena atmainų – meilė gyvenimui arba atvirkščiai – meilė aukštesnei jėgai kaip tikėjimas, paminant net žemiškąją gyvybę.

Tad paveiksle „Aukojimas/prausynos“ M. Norbutaitė panardina avinėlį kaip auką į raudonų rubinų vonią. Taigi rubinas – giliausias archetipinis kodas, bendras ne tik šiems autoriams, bet ir visai kolektyvinei pasąmonei. Todėl šiame, mano manymu, atsitiktiniame sutapime, neturėtume ieškoti originalo ir kopijos santykio, kurti plagiato detektyvo.

Šokiruojantis grožis

Formaliai galėtume rasti ir daugiau aptartų autorių bendrysčių. Jų kūryba, tiesa, nelabai daug ką pasakant apie esmę, galėtų būti apibūdinta kaip siurrealizmo ir simbolizmo mišinys, postmodernus barokas, pompastikos ironizavimas grotesku. Tačiau jau nekalbant apie daugybę žodžiais lengvai neišreiškiamų skirtybių, kritiniai, centriniai atrodo intencijų, atmosferiniai skirtumai. M. Norbutaitės sarkazmas šviesus, pozityvus, jame nėra nihilizmo. Jos siužetai nėra perkošti bjaurumo estetikos, tačiau ne mažiau paveikūs. Jie, galima sakyti, yra nebanaliai gražūs, estetiški ir šokiruojantys.

Štai atsigręžkime į antrąjį M. Norbutaitės kūrybinį etapą, kai apie žmones imta kalbėti anoniminių individų kūno dalimis. „Sąžinės erotika“ – tai sąmoningai anatomiškai netaisyklingo moters akto fragmentas. Paraudusi apdraskyta oda, per ją bėginėjančios žiurkių kojytės dirgina žiūrovui jusles ir mintis. Iš tiesų kas gali būti patrauklesnio už dorą asmenybę ir kas gali būti labiau atstumiančio už gražios išorės dangstomą skurdų vidų? Čia taip pat slypi ir žaisminga sąžinės graužaties pateiktis per graužiko įvaizdį.
Pažinimo raktas

Pelės veisiasi ir „Saldymedžio šešėliuose“. Iš pirmo žvilgsnio regime tik pyrago gabalėliais nukrautą stalą. Atidžiau tyrinėdami paveikslo paviršiaus faktūrą netikėtai randame užsislėpusius padarėlius. Toks žaidybinis paveikslo elementas ne tik sukuria interaktyvumo aspektą, džiugina profesionaliu atlikimu, bet ir turi konotacinį krūvį. Vėlgi – gražus viršelis lengviau pastebimas, bet saldybėje slapstosi kartulys.

Vidaus ir išorės priešybę įkūnija „Aistrų kapitonas“. Čia kalbama apie primityvių poreikių valdomus, pernelyg į kūniškus malonumus panirusius ir sielos tobulinimą apleidusius individus. Aistrų vairuojamas laivelis popierinis, nežadantis saugios, ilgos ir prasmingos kelionės. Čia kalbama apie dvasinę mirtį, o „Fragmentuose“ atsigręžiama ir į kūnišką mirtį. Skeleto ranka meta šešėlį ir kuria laikrodžio švytuoklės iliuziją. Vainikėlį sūpuojantys kaulai kalba ir apie archeologiją, šio mokslo tyrinėjamus palaikus kaip apie praeities kartų pasaulėžiūros ir ritualų pažinimo raktą.

Žodžių pančiai

O štai paveikslas „Minčių kamertonai“, rodos, įkūnija pačią M. Norbutaitės kūrybą. Autorė, kaip minėjau, skiria menininkui apsiskaičiusio mąstytojo siekiamybės vaidmenį. Šioje kompozicijoje regime multiplikuotą Auguste’o Rodino skulptūrą „Mąstytojas“. Alegoriškai ši skulptūra ir simbolizuoja intelektualų kūrėją. Taip pat ji buvo ir konkrečiai skirta Dantei, parašiusiam žymiąją poemą „Dieviškoji
komedija“. Jo aprašytuose pragaro ratuose, kaip ir M. Narbutaitės kūryboje, re ektuojamos žmogiškosios silpnybės. Taip pat ši skulptūra, kaip ir M. Norbutaitės paveikslai – lengvai atpažįstamas, perskaitomas, bet ir talpus simbolis. Drobėje regimi kvadratėliai – ore sklandančios mintys, kurios įjunka į žmonių sąmones ir ima vešėti, plėstis, užvaldyti.

Taip ir M. Norbutaitės paveikslai – atsiunčia mums apmąstymų impulsus, kurie sniego gniūžtės principu auga ir plečiasi, skatina sustoti, pagalvoti, žvelgti atmerktomis, kritiškomis, bet optimistiškomis akimis. Todėl šios autorės kūrybą taip sudėtinga verbalizuoti, suvaržyti žodžių pančiais. Atsisakydama sausumo, plokštumo, vienaplaniškumo autorė vengia konkretizuoti paveikslų turinį kalbiškai, derina gūratyvą su abstrahuotais tapybiniais plotais, apie žmogų ir neapčiuopiamas jo pajautas, mintis, išgyvenimus kalba alegoriškai. Kalba daiktų portretais, anoniminiais sukarpytais kūnais, rubinų simbolika ir gyvūnėlių įvaizdžiais.


PARIS INTERNATIONAL CITY OF THE ARTS. VISUAL ARTS. MEDA NORBUTAITE EXHIBITION

2017

https://www.citedesartsparis.net/fr/open-studio-meda-norbutaite

The field of creation of Meda Norbutaitė is the philosophy of human life: the relationships between people, their feelings, their characteristics, their behaviors, their passions … She looks in her environment for shapes and textures that, depending on how they are combined, allow him to express a message. For this project at the Cité internationale des arts, his goal was to recreate the atmosphere of Paris. To do this she mixes all her inspirations: architecture, exhibitions, music rooms, gardens, food, animals, etc.

Meda Norbutaitė opens her studio to show her work about the atmosphere of Paris.

Meda Norbutaitė (Lithuania) is in residence at the International City of Arts through the program of the Vilnius Academy of Arts.

___________________________________________________________________________________

LRT cultural project „Silence, Sound, Silence“ / LRT KULTŪRA PROJEKTAS „TYLA, GARSAS, TYLA“

2017

https://www.lrt.lt/naujienos/tavo-lrt/37/173460/dailininku-improvizacijos-garso-tema-lrt-kulturos-laidos-parodoje

https://www.7md.lt/13141

http://kauno.diena.lt/naujienos/laisvalaikis-ir-kultura/kultura/dailininku-garsines-improvizacijos-lrt-kulturos-laidos-parodoje-812423

„DAILININKŲ GARSINĖS IMPROVIZACIJOS – LRT KULTŪROS LAIDOS PARODOJE“

Dailei skirta LRT Kultūros laida ,,Linija. Spalva. Forma“ pristato ypatingą projektą – Lietuvos dailininkų sąjungos galerijoje „Arka“ (Aušros vartų g. 7, Vilnius) vykstančią parodą „Tyla, garsas, tyla“, kurioje savo improvizacijas garso tema pristato septyni žinomi Lietuvos menininkai.

Laida „Linija. Spalva. Forma“ nuolat pristato Lietuvoje vykstančių dailės parodų panoramą, atspindi šiuolaikinėje dailėje vykstančius procesus bei kuria bendrus projektus su menininkais. Paroda „Tyla, garsas, tyla“ – naujausias laidos autoriaus Augio Kepežinsko įgyvendintas iššūkis.

Šįkart laidos „Linija. Spalva. Forma“ kūrybinė grupė pakvietė septynis dailininkus paklausyti tylos, po to garso ir galiausiai – tylos po garso. Projekte dalyvaujantys menininkai išklausė garsą, kurį įkūnijo džiazo pianisto Dainiaus Pulausko improvizacija. Projekte dalyvavo skirtingų sričių ir kartų menininkai, kurie improvizavo tylos ir garso tema bei sukūrė po kelis darbus.

Jų kūrybos procesą gali sekti ir „Linija.Spalva.Forma“ žiūrovai – laidos kūrybinė grupė aplankė menininkus jų dirbtuvėse, fiksavo tylos ir garso išgyvenimo procesą, vizualinių inerpretacijų gimimą. Projekte dalyvauja septyni menininkai: Algimantas Černiauskas, Rūta Eidukaitytė, Indrė Ercmonaitė, Meda Norbutaitė, Nijolė Šaltenytė, Vytautas Tomaševičius, Marta Vosyliūtė.


Curatorial exhibition „100% of Painting“/ KURATORINĖ PARODA “ 100 % TAPYBOS“

2016

curator/kuratorė- Meda Norbutaitė

https://www.lrt.lt/televizija/anonsai/22854/linija-spalva-forma

http://literaturairmenas.lt/2016-06-03-nr-3570/3300-daile/5146-salomeja-jastrumskyte-ontologine-virimo-temperatura

„ONTOLOGINĖ VIRIMO TEMPERATŪRA“

Salomėja Jastrumskytė

Regis, meno savirefleksijos atoslū­gis pakeitė iki šiol besitęsusį jo savineigos, kitaip tariant, visokių meno antiesencialistinių praktikų rankų grąžymą ir dantų griežimą. Dar kartą įvijoje istorijoje apmąstomi pamatiniai dalykai, o tokio konceptualaus judesio ženklas – itin smarkiai plintančios vadinamosios tiriamosios parodos (survey exhibitions), susitelkiančios ties viena ar kita konkrečios meno šakos ar žanro problema. Jos nejučia keičia kuratorinių parodų peizažą, varijavusį įmant­riomis intelektualinėmis temomis, socialiniu kritiškumu, pagaliau tiesiog manieringu metameniniu veiksmu. Nūnai parūpo išsiaiškinti tapatumus ir paroda „100 % tapybos“, gegužės 10–28 d. vykusi „Arkos“ galerijoje, kaip tik yra toks menamas tiriamasis veiksmas –­ tarsi ontologinės virimo temperatūros tapyboje nustatymas. Žodžiu, labai simbolinis ir simptominis įvykis. Bet ne tik.

1968 m. Melo Ramsdeno sukurta serija „100 % abstrakcijos“ pateikė tapybą, redukuotą iki konceptualiojo meno grynuolio, besisukančio aplink Ludwigo Wittgensteino kalbos filosofijos ašį, nutolusią nuo bet kokių juslinių ūkanų, kurias iš Maurice’o Merleau-Ponty fenomenologijos traukė tuometė abstrakčioji tapyba. Dabar vietine 2016 m. paroda „100 % tapybos“ grįžtama prie elementaraus tapybos būvio kasinėjimų, dar kartą atsiribojant nuo bet kokio hibridiškumo ir pliuralizmo, juslių sąmyšio, pastaruoju metu smarkiai įsimetusio į tapybos kūną. Tapyba kaip tokia, tapyba par exellence ir kiti filosofiniai grynumo vardai tiktų šiai lokaliai, bet iš tiesų simptomiškai parodai, atspindinčiai ne vien vietines vilniečių (!) tapytojų užgaidas ir galimybes, bet ir universalias tapybos dabarties pasijas. Begalė būdų, kuriais dailininkai apklausia tapybos medijos gebą – šimtu procentų pasirodo neapibrėžiamojo variacijų aibė. Nors, anot Craigo Staffo, tapybą esą lengviau dekonstruoti, nei hipostazuoti…

Matyt, ima ir staiga kyla veik egalitariniu tapusio šiuolaikinio meno pasaulio skilimas – siekis tapybai (ir tapytojams) sugrąžinti būtinybę ir išskirtinumą iš kitų menų. Thomo Lawsono manymu, tapyba – tobulas visų menų kamufliažas, puošnus avangardo vežimas. Taip, tapyba yra tarsi Trojos arklys, įvedantis meno grįžties pajėgas į jo krizių lauką. Nes entropija tenueina tik iki elementų.

Kaip ir nieko nauja po halogeninėmis parodų salių lempomis – meno šakos dažnai apsistumdydavo ankštoje hierarchijos terasoje, kurį laiką estetika turėdavo pakęsti tai poezijos, tai muzikos ar kokios architektūros hegemonijas. Tačiau dabar vis labiau mėginama įrodyti, esą tapyba pačiame elementariausiame lygmenyje glūdi visose kitose meno šakose, o šis tvirtinimas vienareikšmiškai liudija atėjus tapybos hegemonijos metą. Absoliutus tapybos prioritetas, šiaip ar taip, buvo modernistinis europinis įgeidis (kuo tariama buvus ir individualizmą bei iš to sekusias visokias žmogaus (tapančio taip pat) teisių konvencijas ir kt.). Tai, kad prie tapybos autoriteto triumfuojant grįžtama, visų pirma reiškia, kad judinasi beasmenės meno tektoninės plokštės, neutraliai vadinamos laikotarpiais, o antra, kad dabar ir yra tas laikotarpis, kai yra judinamasi ir grįžtama prie ortodoksiškų pamatų. Beje, trečias, subtiliausias aspektas būtų prabangos ir individualizmo sandėris, kuriems begaliniuose technologijų tiražuose ir liberalizmo lygumose grėsė nunykti. Antai išplitus skaitmeninėms technologijoms fotografijoje ir kine analoginiai metodai iš pradžių tapo individualizmo manieros priebėga, o vėliau pajudėjo brangumo ir prabangumo (luxury) linkme, ir tapyba dar kartą istorijoje tapo prabangos fetišu, elitine būtinybe, anot Yves’o-Alaino Bois.

Taigi tapybos dominijoje greitai buvo susigaudyta, jog konservatyvizmas yra titulų šaltinis, o chimeriški tapybos ir kitų meno šakų ir technologijų sukubai anaiptol nėra gyvybingi. Donaldas Juddas, buvęs kone minimalizmo orakulu, dar 1965 m., taip pat laikotarpiu, kai tapyba ir visas likęs menas patyrė savi­stabos, savigręžties posūkį, pareiškė, jog pusė to laikotarpio darbų sukurti nei kaip tapyba, nei kaip skulptūra…

Parodos „100 % tapybos“ savireflek­tyvumą ir vėberišką protestantiškojo kapitalizmo etiką atitinkantį siekį žymi ir įdomus autorių parinkimo kriterijus, t. y. eksponuojami ne vien tapytojų luomo atstovų, bet ir tapančių, meninį išsilavinimą, kitaip tariant, klasikinę akademinę legitimaciją – teisę tapyti – turinčių (kad ir kas jie būtų – menotyrininkai, kuratoriai, menų mokslų daktarai ir kt.) darbai. Toks pasirinkimas logiškas – reikalingas žvilgsnis iš šalies, būtini tie, kurie gali užlipti ant empirikos pylimų ir apsidairyti aplinkui; nūnai tapybai juk priskiriamas mąstymo būdo statusas, tokiu įšventinimu nesibodi Jamesas Elkinsas, Douglasas Fogle’as ir kiti šių dienų tapybos apologetai. Tapybos praktika šiuo metu išties atsidūrusi margiausių kontekstų apgultyje ir akivaizdžios pastangos ją teorizuoti atrodo kaip skubus įtvirtinimų statymas. Nors tapyba yra labai materiali esatis, tačiau teoriniai svarstymai tiesiogiai veikia jos ontologinę sąrangą ir savaip daro įtaką kiekvienam individualiam tapybos atvejui. Tapybai priskiriama ir garbinama sava logika, palaikanti ją iki šiai tampant atpažįstamu pavidalu, teigia J. Elkinsas, XXI a. tapybai grąžindamas alchemijos prieglobstį. O štai Thomasas Lawsonas dar radikalesnis – tapyba apskritai esanti paskutinė šiuolaikinio meno išeitis. Maža to, Peterio Schjeldahlo manymu, tapyba tampa galios išraiška pasaulyje, nuo pat Renesanso iki dabarties neišsenkamai skleidžianti ypatingą šlovės karštį, galutinį Vakarų pasaulio kūrybingumo išsipildymą.

Grįžimas prie pradmenų neišvengiamai suponuoja ir grįžimą prie subordinacijos. Nors, laimei, tai konceptualūs pavaldumo laiptai (personalijomis rantytus šioje parodoje lengva palikti skliaustuose), tačiau vis dėlto tapybos kūno sąnariuose esama neramių traukulių. Ar tapyba yra vien psichologinį tapatumą palaikantis potėpis (Arvydas Šaltenis, Arūnė Tornau, Saulius Dastikas, Romualdas Balinskas, Lena Chvičija), ar gali būti ir automatinių, fizikinių, techninių dažo dengimo būdų (kaip štai Jono Gasiūno dūmai ir deginimas)? Ar tikroji tapyba (sutariant, kad yra ir net klesti įsivaizduojama, virtuali, hibridiška „netikroji tapyba“) –­ tai spalvų archetipinis spektras, o gal monada, t. y. polichromai (Vilmantas Marcin­kevičius, Ieva Skauronė, Ričardas Bart­kevičius, Rimas Bičiūnas ir kt.) prieš monochromus (Eglė Ulčickaitė, Salomėja Jastrumskytė)? Kas tapybos labirinte yra jos Minotauras (Sigita Maslauskaitė, Meda Norbutaitė, Žygimantas Augustinas, Aistė Kirvelytė), o kas tiesiog laisvųjų demarkacijų geismas, t. y. užgrobimas sutartinės morfologiškai apribotos vietos dažams tepti (Ina Budrytė)? Gal tapyba yra tiesiog daiktas, gal net apskritai meno hipostazė, tad paprasčiausiai niekuo neraikomas ir nesmulkinamas (Audrius Gražys, Ramūnas Čeponis, Gustas Jagminas, Aleksandras Vozbinas), atsiprašant Ervino Panofskio ir likusio meno matininkų kanono? Standartai prieš įgeidžius, konformizmas prieš iššūkį, įprotis prieš askezę, letargas prieš norą… Tapyba, kaip vojerizmo konvulsija (Andrius Zakarauskas) ar persmeigiančios tikrovės liudijimas, kaip jusliniai narcisistiniai paviršiai (Kunigunda Dineikaitė) ar ontologinių teritorijų skydai (Jolanta Kyzikaitė), įstrigę tarp kūniškumo, erdvės ir poetikos (Gintaras Palemonas Janonis, Linas Liandzbergis). Tapyba lyg facetinė akis, sudėta iš daugybės regų – novatoriškų ir epigoniškų, arba puikybiškų ir asketiškų, žvilgsnio būdų. Galiausiai anapus ontologinių tapybos virimo garų nebėra oro, kurio galėtų įkvėpti aistringos polemikos plaučiai…


„WINTER INSOMNIA“

2016

http://www.mongolian-art.de/International_Art_Forum_St.Petersburg_Russia.htm

___________________________________________________________________________________

Solo exhibition, Lithuanian Consulate General in St. Petersburg / AUTORINĖ PARODA  LIETUVOS GENERALINIAME KONSULATE ST.PETERBURGE

2016

http://www.urm.lt/stpetersburg/lt/naujienos/atidaryta-medos-norbutaites-darbu-paroda

___________________________________________________________________________________

Solo exhibition in Birstonas Kurhaus / AUTORINĖ PARODA BIRŠTONO KURHAUZE

2015 

http://kvitrina.lt/meda-norbutaite-pokalbis-su-dazais-ir-erdve/


Curatorial Project „Still Life. Contemporary Context in Tradition“/ KURATORINIS PROJEKTAS „NATIURMORTAS. ŠIUOLAIKINIS KONTEKSTAS TRADICIJOJE“

2015

curator/ kuratorė- Meda Norbutaitė

https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/93262/linija-spalva-forma

https://www.7md.lt/daile/2015-12-04/Paroda-Natiurmortgas-Siuolaikinis-kontekstas-tradicijoje

https://www.lzinios.lt/lzinios/Kultura-ir-pramogos/dailininkai-vel-atranda-natiurmorta/214030

http://old.ksu.lt/kazimiero-simonaviciaus-universiteto-docente-kuruoja-vilniaus-tapytoju-paroda/

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2015-12-29-keli-vizualumo-variantai-ir-metu-uzbaigimas/139068

literaturairmenas.lt/2016-01-15-nr-3550/2986-daile/4676-remigijus-venckus-tapybos-ir-fotografijos-dialogas-issukis-natiurmorto-zanrui


Solo exhibition „Still Life of Thoughts“/ AUTORINĖ PARODA „MINČIŲ NATIURMORTAI“

2014

I paroda

http://kauno.diena.lt/naujienos/kaunas/menas-ir-pramogos/kuriniai-pareikalave-milzinisko-meistriskumo-656218

II papildyta paroda

https://www.lzinios.lt/lzinios/kultura-ir-pramogos/sarkastiska-diskusija-zeruojant-rubinams/198611


Vidmantas Martikonis collection „Self-Portrait“/ VIDMANTO MARTIKONIO KOLEKCIJA „AUTOPORTRETAI“ 

http://www.stoneart.lt/en/self-portraits/125.html

http://www.satenai.lt/wp-content/uploads/2011/09/Nr.-35-1053-2011-09-23.pdf

https://www.7md.lt/daile/0/Identifikavimo-menas

http://www.7md.lt/daile/0/


EXHIBITION „THE CLIMBING SUN AGAIN IS WAKENING THE WORLD“

2014

http://old.menoparkas.lt/en/straipsniai-en/197-the-climbing-sun-is-wakening-the-world.html


ANTRASIS ANTANO GUDAIČIO TAPYBOS KONKURSAS

2014

http://pylimogalerija.lt/lt/parodos/1/68/2


International festival „Art in Old Manors of Lithuania“/ FESTIVALIS „MENAS SENUOSIUOSE LIETUVOS DAVARUOSE“

2012-2013

https://www.15min.lt/kultura/naujiena/renginiai/kaune-tapytojos-medos-norbutaites-paroda-29-278757

http://www.veidas.lt/tag/keliauja

https://www.lzinios.lt/amp/kultura-ir-pramogos/dailininkai-tapo-kauna/158765

___________________________________________________________________________________

SOLO EXHIBITION „BALTART“ GALLERIE, BERN, SWIZERLAND 

2012

http://www.baltart.ch/galerie_archiv.php?site=1

…….

___________________________________________________________________________________

„BIENALA INTERNAŢIONALĂ DE PICTURĂ CHIŞINĂU, EDIŢIA a II-a , 2011“

http://www.arta.md/upimg/2011/docs/1108-le.pdf

49 p.

___________________________________________________________________________________

Photo book of Japanese photographer Kensaku Shioya / KENSAKU SHIOYA FOTOGRAFIJŲ KNYGA

2011

art director/knygos dailininkė- Meda Norbutaitė

http://www.trakietis.lt/naujienos/diena/pristatyta-fotomenininko-is-japonijos-kensaku-shioya-fotografiju-knyga/

http://www.bns.lt/topic/920/news/35664268/

___________________________________________________________________________________

„V. MEZINÁRODNÍ BIENÁLE KRESBY PLZEŇ 2006“

http://www.uvucr.cz/union/biennial_pilsen_2006_catalogue.pdf